XX a. vidurio kūryba ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo labai sunku rasti žodžių.
Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos.
Kaip ir žmonės, katastrofų literatūra atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės.
Lietuvių literatūra įveikė katastrofų laiką imdamasi liudyti totalitarizmo nusikaltimus ir žmonių išgyventą kančią dokumentiniais ir meniniais tekstais.
Katastrofai ištikus kaip niekad išryškėjo, kad kultūra yra vienas pamatinių žmogaus egzistencinių poreikių, būdų išlikti, išsaugoti orumą.
Vienas esminių katastrofų literatūros bruožų – žmogaus kaip istorijos įkaito vaizdavimas.