Nuo septintojo dešimtmečio Lietuvoje ėmė kurtis įvairios neformalios jaunimo grupės, kurios stengėsi susikurti nepriklausomą gyvenimo erdvę, gyventi taip, tarsi komunistinis režimas nė neegzistuotų.
Apie septintojo dešimtmečio vidurį Lietuvoje vis daugiau pasirodo modernios, drąsios, improvizacijų laisve stebinančios literatūros. Ją kuria Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bložė.
Judita Vaičiūnaitė nuo neoromantinio lyrizmo perėjo prie intelektualinės kultūros istorijos ir miesto erdvės refleksijos.
Prozininkai Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Jonas Mikelinskas, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius didelį dėmesį skyrė vidiniam personažo gyvenimui.
Rašytojai vis labiau ėmė tolti nuo socialistinio realizmo kanonų, Lietuvą pasiekdavo daugiau išeivijos knygų ir Vakarų autorių vertimų (poezijai ypač svarbi antologija XX a. Vakarų poetai (1969), prozai – Ernesto Hemingvėjaus, Viljamo Folknerio, Albero Kamiu ir kitų autorių vertimai).
Atsiranda absurdo drama, jos pradžia – Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (1968) Vėliau šią stilistiką tęsė Juozas Erlickas. Ironijos, grotesko netrūko Stasio Jonausko, Vlado Šimkaus poezijoje, devintojo dešimtmečio Sauliaus Šaltenio apsakymuose.