Slengas – žargoniški žodžiai ir posakiai, peržengę vienos socialinės ar profesinės grupės ribas ir vartojami visos tautos šnekamojoje kalboje (ar bent jau visų žinomi). Pvz.: lietuvių slengu laikytini tokie leksikos vienetai: „audinė“ (– Audi markės automobilis), „kaifas“ (– malonumas), „mentūra“ (– policija) „tūsas“ (– vakarėlis); sutirštinti spalvas (– pernelyg išryškinti), „viskas dzin“ (– niekas nerūpi), „makaronus ant ausų kabinti“ (– nesakyti teisybės, meluoti, apgaudinėti).



Slengui būdingi mažiausiai du iš šių požymių:


jis laikomas ne tokiu prestižiniu kaip norminė kalba

dažniausiai atsiranda tarp žemą statusą turinčių grupių, negalinčių pasigirti didele galia ar atsakomybe

dažnai laikomas tabu, o aukštą statusą turintys žmonės jo vengia

dažnai išstumia įprastus terminus


Slengas nėra kalbos klaidos dėl nemokėjimo.


Mergina, rodanti taikos ženklą.
  • Slengas – tai sąmoningas kalbos darkymas, kai vartoti įprastų bendrinės kalbos formų nenori pats kalbėtojas, tokiu būdu tapdamas vienos ar kitos socialinės grupės nariu.
  • Slengas vartojamas ne tik šnekamojoje kalboje, jį kartais vartoja ir rašytojai, vertėjai.
  • Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis, laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę, pvz.: „kliedėti (t. y. nesąmones šnekėti) pradedi“; „gal prisiliuobei?“ (t. y. prisigėrei).
  • Slengo žodžiai atspindi žmogaus ypatybes (išvaizdą, charakterio bruožus) ir veiksmus.