1988 m. susikūrė pirmasis nepriklausomas kultūros žurnalas „Sietynas“. Pasirodė pirmieji tremtinių, partizanų prisiminimai (svarbiausios knygos – Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“.

Nebeliko tradicinės kaimo ir miesto priešpriešos, kuri buvo labai akcentuojama sovietmečiu. Atsisveikinta su agrarine kultūra, susiformavo urbanistinis mentalitetas. Ėmė plėtotis istorinė proza, ypač padaugėjo romanų iš LDK laikotarpio, kuriuose analizuojamas neišsipildęs Lietuvos likimas.

Poezijoje pasirodė kasdieniškas žmogus, gebantis ironiškai žvelgti į savo trūkumus ir ribotumus, atsisakantis ambicingų gyvenimo užmojų ir pretenzijų.

Viena ryškiausių lietuvių literatūros naujovių yra esė, suklestėjusi kaip išlaisvėjusio mąstymo ir rašymo fenomenas. Jos sėkmės paslaptis – ypatingas žanro plastiškumas ir atvirumas. Eseistika bemat atliepia emocinę visuomenės būseną, reflektuoja kasdienybės dinamiką.

Naująją dramą kūrė ir lietuvių dramaturgiją į teatro sceną grąžino tie, kurie gimė 1965–1976 m. ir debiutavo jau nepriklausomoje Lietuvoje, – Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, Gintaras Grajauskas.

Viena esminių pastarojo dešimtmečio naujovių – įsigalintis nomadinis mentalitetas. Susiformuoja kitokia lietuvio pasaulėjauta, jis tampa mobilus, „tranzitinis“, nuolat keičiantis gyvenimo vietą, stiprėja bastūno, benamystės jausena.