Lietuviškas Liūdnojo Veido riteris – Jonas Aistis
Jonas Aistis (1904–1973), tikroji pavardė Aleksandravičius, dėl nekintančios lyrinės tonacijos ir jautraus, asmeniško santykio su aplinka vadintas lietuviškuoju „Liūdnojo Veido riteriu“. Tai užuomina į Don Kichotą, ispanų rašytojo Servanteso romano pagrindinį veikėją, simbolizuojantį lakios vaizduotės žmogų, idealistą, nesutariantį su naudos ieškančia aplinka, kovojantį su nenugalimomis kliūtimis. Jonas Aistis pasirašinėjo slapyvardžiu Kossu, mat savo tėvui juokais duotą Kuosos (Kossu) pravardę poetas vėliau pritaikė sau. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką, 1936–1940 m. – literatūrą Grenoblio (Prancūzija) universitete. 1944–1946 m. dirbo Nicos archyve, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. 1946 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Aistis mirė 1973 m. birželio 13 d. Vašingtone, 2000 m. perlaidotas Rumšiškėse. Šiandien Rumšiškėse veikia poetui atminti skirtas memorialinis muziejus.
Jonas Aistis neoromantikas
Aistis priklausė poetams neoromantikams. 1932 m. išleista debiutinė Kossu-Aleksandravičiaus knyga „Eilėraščiai“. Poetas iškart tapo neoromantikų kartos lyderiu. Kūryboje atskleidžiama idealo ir realybės priešprieša. Tradicinė kaimo pasaulėjauta Aisčio poezijoje išreiškiama moderniai. Aisčio poezija – tai emocinės išpažinties lyrika. Poeto, kaip tautos pasaulėvaizdžio reiškėjo, patirtis perteikta vidiniais išgyvenimais. Katastrofos ir žlugimo nuojautos pavaizduotos romantiniais viduramžių įvaizdžiais, Lietuvos istorijos motyvais. Aisčio nuomone, kūryba gimsta iš kančios. Kūryboje liūdesys susijęs su grožiu. Išskirtinė Aisčio lyrikos savybė – eleginė nuotaika, graudumas, intymumas. Poezijos subjektas – nelaimingas, nusivylęs, istorinių aplinkybių valdomas žmogus. Aisčio eilėraščiai, atskleidžiantys žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, artimi dainiškajai lietuvių lyrikai.
Jono Aisčio eilėraštis „Persevalis“
Persevalis – vienas iš Gralio riterių. Grãlio riteriai, arba apvaliojo stalo riteriai, – tai legendinio V–VI a. britų karaliaus Artūro riteriai vasalai. Šie riteriai – tai Persevalis, Lanselotas, Gaveinas, Ivenas ir kiti. Jie ieškojo Gralio – taurės, kurią, pagal legendą, naudojo Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę. Perkeltine prasme Gralio sąvoka vartojama sunkiai pasiekiamam arba išvis nepasiekiamam tikslui apibūdinti. Apie Gralio riterius pasakojama riterių romanuose.
Eilėraštyje mėnulis ir naktis personifikuojami, jie tampa pagrindiniais kūrinio personažais. Eilėraštyje yra ne vienas įvaizdis, t. y. poetinės kalbos vaizdingumui padidinti perkeltine reikšme pavartotas posakis ar žodžių junginys. Nakties įvaizdis – tai viliokės, gundytojos įvaizdis. Mėnulis įgauna riterio įvaizdį – jis tampa Persevaliu. Riterio kelionės tikslas – idealios meilės paieškos. Peizažas įgauna apibendrintą prasmę, tampa eilėraščiu – taigi kultūrine erdve. Taigi, eilėraščio sumanymas atskleidžiamas panaudojus gamtos ir viduramžių įvaizdžius. Kūrinys parašytas silabotonine eilėdara, kuri remiasi dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.