Romėnų poetas Ovidijus
Ovidijus (43 m. pr. Kr.–18 m. po Kr.) – paskutinis vadinamojo romėnų aukso amžiaus literatūros laikotarpio poetas. Studijuodamas Atėnuose, susižavėjo graikų menu ir literatūra. Nors, grįžęs į Romą, ėmėsi valstybinės tarnybos, politika ir valstybės karjera jo netraukė. Viską metęs, poetas atsidėjo poezijai. Ovidijaus tėvui toks sūnaus užsiėmimas labai nepatiko – ne veltui poeto kūryboje vartojami tokie žodžiai: „Tėvas kalbėjo dažnai: Sūnau, užsiimi niekais. / Juk neturėjo jokių turtų Homeras, deja.“. Homeras (VIII a. pr. Kr.) – pirmasis Europos poetas, parašė herojinius epus „Iliada“ ir „Odisėja“.
Mitologinis epas „Metamorfozės“
Ovidijaus įkvėpimo šaltinis – antikiniai mitai. Vienas iš brandžiausių poeto kūrinių – mitologinis epas „Metamorfozės“. Hegzametru, t. y. antikinės eilėdaros šešių pėdų eilutėmis, eiliuotą Ovidijaus poemą sudaro apie 250 įvairių mitų. Metamorfozė – tai virsmas, amžina kaita, pavidalo keitimas. Virsmas rodo vienas iš kito atsirandančių pasaulio elementų ryšį bei vienovę, skelbia pasaulio amžinumą. Į šešerius metus kurtą epą „Metamorfozės“ (15 knygų) Ovidijus sudėjo senovės graikų ir romėnų mitus bei legendas.
Poema „Pigmalionas“
Į poezijos pasaulį Ovidijus įžengia kaip meilės dainius, t. y. pagrindinė poeto kūrinių tema – meilė. Poemoje „Pigmalionas“ pasakojama apie savo kūrinį pamilusį menininką. Išgalvota meninė tikrovė Pigmalionui yra vertesnė nei realybė. Kūrinio tematika susijusi ir su stipria meile, ir su stulbinančiu skulptoriaus talentu, ir su salos Pafo atsiradimu, nes salos vardas atsiranda iš Pigmaliono ir Galatėjos (atgijusios jo skulptūros) sąjungos.