Liudijimo literatūra radosi su modernizacijos procesu nuo XVIII a. pabaigos, tačiau tik XX a. pasaulinės katastrofos – pirmiausia karai – paskatino šią literatūros rūšį ir jos vaidmenį suvokti kaip atskirą reiškinį.
Iš kur kyla tokia literatūra?
Pirmiausia ši literatūra kyla iš atminties kultūros, ypač išryškėjusios Europoje. Liudijimo literatūra gimsta iš istorinio-kultūrinio paveldo, naujųjų technologijų keičiamo gyvenimo, besikeičiančios geopolitinės situacijos.
Pirmiausia ši literatūra kyla iš atminties kultūros, ypač išryškėjusios Europoje. Liudijimo literatūra gimsta iš istorinio-kultūrinio paveldo, naujųjų technologijų keičiamo gyvenimo, besikeičiančios geopolitinės situacijos.
Liudijimo literatūros pavyzdžiai
Liudijimo literatūros pavyzdžiai – tai Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio memuarai „Kelionė į Jeruzalę“, Anos Frank „Dienoraštis“, Abraomo Suckeverio „Žaliasis akvariumas“ ir kt.
Liudijimo literatūros pavyzdžiai – tai Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio memuarai „Kelionė į Jeruzalę“, Anos Frank „Dienoraštis“, Abraomo Suckeverio „Žaliasis akvariumas“ ir kt.
Didžiausias smūgis civilizacijai buvo Antrasis pasaulinis karas, pakirtęs pamatinių vertybių šaknis. Kultūros žmonėms kilo klausimas, kaip kurti, išgyvenus pasaulinę katastrofą.
Theodor Adorno (1903–1969)
Avrom Suckever, 1913–2010
Liudijimo literatūros kūrėjas Abraomas Suckeveris, kurdamas eilėraščius ir pasakojimus, rado individualią paveikią kalbėjimo formą apie holokaustą, kurį jis ir jo šeima patyrė.
Koks rašytojo stilius?
Rašytojo prozos stilius – poetinė proza. Abraomo Suckeverio kūryboje vaizduojama žydų holokausto tragedija, aprašomi vaikystės prisiminimai, niūri Vilniaus geto kasdienybė, nepalaužiamos dvasios didybė.
Rašytojo prozos stilius – poetinė proza. Abraomo Suckeverio kūryboje vaizduojama žydų holokausto tragedija, aprašomi vaikystės prisiminimai, niūri Vilniaus geto kasdienybė, nepalaužiamos dvasios didybė.
Holokausto liudytojas
Knygos siužetas
„Knygoje grįžtama į karo bei pokario laikų patirtis ir būsenas Vilniuje, pokalbiui iškviečiamos mirusiųjų figūros, tikrinamos poezijos galimybės kalbėti apie Holokausto netektis, sprendžiama kalbos ir vaizduotės egzistencinio vaidmens problema“, – lietuviškajame leidime rašo vertėjas, poetas ir literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.
„Knygoje grįžtama į karo bei pokario laikų patirtis ir būsenas Vilniuje, pokalbiui iškviečiamos mirusiųjų figūros, tikrinamos poezijos galimybės kalbėti apie Holokausto netektis, sprendžiama kalbos ir vaizduotės egzistencinio vaidmens problema“, – lietuviškajame leidime rašo vertėjas, poetas ir literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.
Knygos idėja
Menas turi kalbėti ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiais – tai viena iš svarbiausių Abraomo Suckeverio knygos idėjų. Menas turi galių atkurti ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, pavyzdžiui, pasakojime „Janina ir bestija“ pasakotojas rašo laišką jau mirusiai lenkų tautybės moteriai, gyvenusiai Vilniuje, kuri nuo mirties išgelbėjo žydų mergaitę. Žodžiai – tai pasakotojo padėka bebaimei Janinai.
Menas turi kalbėti ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiais – tai viena iš svarbiausių Abraomo Suckeverio knygos idėjų. Menas turi galių atkurti ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, pavyzdžiui, pasakojime „Janina ir bestija“ pasakotojas rašo laišką jau mirusiai lenkų tautybės moteriai, gyvenusiai Vilniuje, kuri nuo mirties išgelbėjo žydų mergaitę. Žodžiai – tai pasakotojo padėka bebaimei Janinai.
Pagrindinė mintis
Itin svarbi kūrinio „Žaliasis akvariumas“ mintis – atminties negalima užgniaužti, sunaikinti, ji turi būti amžinai gyva, pavyzdžiui, Janina mergaitės motinai atminti mažąją pavadina motinos vardu – Cerne („Janina ir bestija“).
Itin svarbi kūrinio „Žaliasis akvariumas“ mintis – atminties negalima užgniaužti, sunaikinti, ji turi būti amžinai gyva, pavyzdžiui, Janina mergaitės motinai atminti mažąją pavadina motinos vardu – Cerne („Janina ir bestija“).
Siaubas ir grožis
Abraomo Suckeverio kūryboje pinasi siaubas ir grožis ir ši prieštara natūraliai įsikomponuoja rašytojo pasakojimuose. Anot tyrėjo Mindaugo Kvietkausko, gyvendamas gete, Abraomo Suckeveris buvo įsitikinęs, kad kol rašys, gyvens. Nuojauta, kad rašymas – liudijimas – yra menininko išgyvenimo sąlyga, pasitvirtino.
Abraomo Suckeverio kūryboje pinasi siaubas ir grožis ir ši prieštara natūraliai įsikomponuoja rašytojo pasakojimuose. Anot tyrėjo Mindaugo Kvietkausko, gyvendamas gete, Abraomo Suckeveris buvo įsitikinęs, kad kol rašys, gyvens. Nuojauta, kad rašymas – liudijimas – yra menininko išgyvenimo sąlyga, pasitvirtino.