Skaitymo skatinimas yra veikla, turinti konkrečią intenciją. Skaitymas skatinamas įvairiais metodais, vienas iš jų – „literatūros tarpininkavimas“. Sąvoka „literatūros tarpininkavimas“ suprantama kaip žinių apie literatūrą sklaida, literatūros viešinimas, noro skaityti ugdymas ir pagalba skaitytojui jam renkantis literatūrą. Remiantis tokiu požiūriu, „literatūros tarpininkavimas“ yra specifinė skaitymo skatinimo rūšis. Kartais daroma skirtis tarp tiesioginio ir netiesioginio literatūros tarpininkavimo.
Tiesioginį literatūros tarpininkavimą suprantame kaip asmeninį susitikimą, kurio metu išsiaiškinamas literatūros supratimas ir poveikis. Kūriniuose analizuojama antraštė, įtampos laukas, erdvė, kompozicija, kalbinės raiškos priemonės, eilėraščio kalbantysis, išgalvota meninė tikrovė, ironiškas santykis su aplinka, tematika, problematika, idėjos; kontekstai, teksto tipai.
Teksto tipai:
Pasakojimas
Aprašymas
Samprotavimas: aiškinimas ir argumentavimas
Toks prasmės perteikimo būdas, kai vaizduojamas veiksmas ar įvykis.
Toks prasmės perteikimo būdas, kai temos komponentai išdėstomi erdvėje ir laike.
Gali būti ir netiesioginis literatūros tarpininkavimas, kai, pavyzdžiui, internete skelbiamos skaitinių rekomendacijos. Netiesioginio literatūros tarpininkavimo pavyzdžiai yra knygų skirstymas pagal temas. Šiuo atveju pasirinkta visus tris kūrinius: Aido Marčėno eilėraščio „Aš sėdėjau prie knygos“, Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ ir Jurgio Kunčino romano „Tūla“, siejanti tema – meno ir menininko vaidmuo sociume.