Skaitomi skirtingų žanrų kūriniai: Aischilo tragedija „Prikaltasis Prometėjas“, komedijos: Moljero „Tartiufas“ ir Žemaitės „Trys mylimos“.
Kūriniai skaitomi, analizuojami, interpretuojami, vertinami pasirinktais aspektais: teminiu, probleminiu, idėjiniu, kalbinės raiškos ir kt. Kūriniai gali būti analizuojami, interpretuojami ir kaip atskiros kūrybinės visumos, ir siejami tarpusavyje.
Drama – viena iš literatūros formų, kur įvykiai perduodami veikėjų kalba.
Dramos struktūros pagrindas – personažų poelgiais ir kalbomis vaizduojamas veiksmas. Jį sudaro idėjiniai, politiniai, etiniai, psichologiniai ir kitokie konfliktai, kurie sukrečia žmogaus vidinį pasaulį, sukelia skausmingų išgyvenimų ir pakeičia jo likimą, padėtį ar pagrindines vertybines nuostatas. Veiksmo įtampą ir dramatizmą lemia intensyvėjanti personažų veikla, netikėti veiksmo posūkiai.
Veiksmas gali būti paremtas vienu aštriu momentu, reikalaujančiu neatidėliojant išspręsti konfliktą, gali apimti ilgą laiko tarpą ir tęstis nuo užuomazgos iki atomazgos. Gali vyrauti išorinis veiksmas, sukeltas ir skatinamas skirtingų interesų bei tikslų, arba vidinis veiksmas, t. y. intelektinis ir emocinis reagavimas į aplinką, kitų žmonių ir savo pačių poelgius.
Draminis veiksmas reiškiamas dialogais ir monologais.
Dialogas
Dramos dialogas sukuria realybės efektą ir paverčia skaitytoją (ar žiūrovą) veiksmo stebėtoju bei liudininku. Dialogo funkcija trejopa: veiksminė – kurianti susidūrimo scenas, keičianti personažų santykius ir taip stumianti veiksmą į priekį; charakterizuojanti personažus, jų mąstymą bei kalbėjimo būdą; informacinė – suteikianti žinių, padedančių suprasti konflikto ištakas, priežastis, veikėjų poelgių motyvus.
Dramos dialogas sukuria realybės efektą ir paverčia skaitytoją (ar žiūrovą) veiksmo stebėtoju bei liudininku. Dialogo funkcija trejopa: veiksminė – kurianti susidūrimo scenas, keičianti personažų santykius ir taip stumianti veiksmą į priekį; charakterizuojanti personažus, jų mąstymą bei kalbėjimo būdą; informacinė – suteikianti žinių, padedančių suprasti konflikto ištakas, priežastis, veikėjų poelgių motyvus.
Monologas
Monologo pagrindinis tikslas – atskleisti personažo vidinį dramatizmą, jausmus, būties apmąstymus. Monologai į dramą įkomponuojami tikslingai, nes padeda suprasti personažo esmę, kartais ir visos dramos idėją. Dramos kalbos sudėtinė dalis yra ir remarka (autoriaus žodžiai tarp dialogų ir monologų). Jos yra keleriopos: būtinoji (tarnybinė), be kurios sunku suprasti dramos tekstą; literatūrinė – platesnis pasakojimas ar aprašymas, konkretinantis veiksmo aplinką ir personažus; teatrinė, nurodanti scenovaizdžio įrangą, šviesas, garsus, muziką, aktoriaus vaidybos stilių.
Monologo pagrindinis tikslas – atskleisti personažo vidinį dramatizmą, jausmus, būties apmąstymus. Monologai į dramą įkomponuojami tikslingai, nes padeda suprasti personažo esmę, kartais ir visos dramos idėją. Dramos kalbos sudėtinė dalis yra ir remarka (autoriaus žodžiai tarp dialogų ir monologų). Jos yra keleriopos: būtinoji (tarnybinė), be kurios sunku suprasti dramos tekstą; literatūrinė – platesnis pasakojimas ar aprašymas, konkretinantis veiksmo aplinką ir personažus; teatrinė, nurodanti scenovaizdžio įrangą, šviesas, garsus, muziką, aktoriaus vaidybos stilių.