Kultūros ir literatūros epocha – istorinis, kultūrinis laikotarpis, išskiriamas pagal labai svarbius ir savitus reiškinius, žymius visuomeninio gyvenimo, mokslo, meno ir kitus įvykius (Antika, Viduramžiai, Renesansas, Barokas ir kitos epochos).
Antikinė literatūra
Antikinė kultūra – tai senovės Graikijos ir Romos kultūra. Terminas „antikinis“ kilo iš lotyniško būdvardžio antiquus, reiškiančio „senas, senovinis“. Jis buvo pradėtas vartoti Viduramžiais ir kaip klasikinės senovės sinonimas tebevartojamas šiandien. Chronologinės antikinės literatūros ribos apima laikotarpį, trukusį nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr. Antikinės literatūros pabaigą žyminti V a. po Kr. riba yra susieta su Romos žlugimu (476 m.). Antikos dvasią perteikianti literatūra baigiama rašyti II a. po Kr., o vėliau, IV–V a. po Kr., parašyti kūriniai priskirtini vėlyvosios Antikos arba Ankstyvųjų viduramžių literatūrai.
Antikinė kultūra – tai senovės Graikijos ir Romos kultūra. Terminas „antikinis“ kilo iš lotyniško būdvardžio antiquus, reiškiančio „senas, senovinis“. Jis buvo pradėtas vartoti Viduramžiais ir kaip klasikinės senovės sinonimas tebevartojamas šiandien. Chronologinės antikinės literatūros ribos apima laikotarpį, trukusį nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr. Antikinės literatūros pabaigą žyminti V a. po Kr. riba yra susieta su Romos žlugimu (476 m.). Antikos dvasią perteikianti literatūra baigiama rašyti II a. po Kr., o vėliau, IV–V a. po Kr., parašyti kūriniai priskirtini vėlyvosios Antikos arba Ankstyvųjų viduramžių literatūrai.
Viduramžiai
Viduramžiai – kultūros epocha, iškilusi po Antikos pasaulio žlugimo, apimanti VI–XIII a., o Vidurio ir Rytų Europoje užsitęsusi iki XV a. Pirmasis „Viduramžių“ – lotyniškai media aetas – terminą XV a. pavartojo popiežiaus sekretorius, italų istorikas, Renesanso humanistas Flavijus Biondas (Flavius Bondus). „Viduriniais amžiais“ jis nusakė laikotarpį nuo Romos imperijos žlugimo iki savo paties gyvenimo. Italų Renesanso poetas Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca) laikus po Romos žūties vadino „tamsiaisiais amžiais“.
Viduramžiai – kultūros epocha, iškilusi po Antikos pasaulio žlugimo, apimanti VI–XIII a., o Vidurio ir Rytų Europoje užsitęsusi iki XV a. Pirmasis „Viduramžių“ – lotyniškai media aetas – terminą XV a. pavartojo popiežiaus sekretorius, italų istorikas, Renesanso humanistas Flavijus Biondas (Flavius Bondus). „Viduriniais amžiais“ jis nusakė laikotarpį nuo Romos imperijos žlugimo iki savo paties gyvenimo. Italų Renesanso poetas Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca) laikus po Romos žūties vadino „tamsiaisiais amžiais“.
Renesansas
Renesansas, arba Atgimimas, – Europos kultūros istorijos epocha, žyminti perėjimą nuo Vidurinių amžių prie Naujųjų amžių kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių – XV–XVI a. Renesanso epochoje įvyko svarbių visuomenės gyvenimo pokyčių.
Renesansas, arba Atgimimas, – Europos kultūros istorijos epocha, žyminti perėjimą nuo Vidurinių amžių prie Naujųjų amžių kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių – XV–XVI a. Renesanso epochoje įvyko svarbių visuomenės gyvenimo pokyčių.
Barokas
Barokas – (it. barocco – keistas, įmantrus, puošnus), XVI a. pab.–XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Prasidėjo baigiantis Renesansui, susijusi su kontrreformacija, monarchijos įsigalėjimu, dvaro kultūra. Buvo suabejota žmogaus proto, mokslo galia, pabrėžta tikėjimo reikšmė.
Barokas – (it. barocco – keistas, įmantrus, puošnus), XVI a. pab.–XVIII a. pirmos pusės epocha Europoje. Prasidėjo baigiantis Renesansui, susijusi su kontrreformacija, monarchijos įsigalėjimu, dvaro kultūra. Buvo suabejota žmogaus proto, mokslo galia, pabrėžta tikėjimo reikšmė.