Svarbiausias darbas Jakobo Wujeko (Jakobo Vujeko) „Postilės“ (1599 m.) vertimas.
Reikšmingiausia „Postilės“ dalis – „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, parašyta lenkų kalba.
Prakalboje reiškiama naujųjų laikų tautos valstybinio ir kultūrinio suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui, katalikybės idėjoms skleisti.
Jonas Bretkūnas (1536–1602)
Lietuvių raštijos kūrėjas, savo tekstuose atspindėjęs lietuvių buitį, tikėjimą.
Svarbiausias darbas – Biblijos vertimas (1579–1590 m.). Evangeliją pagal Luką vertė iš lotynų kalbos, kitas dalis – iš vokiško Martyno Liuterio vertimo, be to, lygino su graikiškais, hebrajiškais tekstais.
Vertimas nebuvo išleistas, dalį suredagavęs išleido Jonas Rėza.
Vertimai pasižymi tikslumu, kalbos aiškumu, grynumu, juose ryškūs vakarų aukštaičių šnektų bruožai, yra žemaitybių, skolinių iš prūsų kalbos, naujadarų.
Konstantinas Sirvydas (1579–1631)
Reikšmingiausias Lietuvos Baroko epochos prozininkas, leksikografas.
Svarbiausias darbas – pirmasis spausdintas lietuvių ir apskritai baltų žodynas (1620 m.), manoma, kad tai vėliau pasirodžiusio žodyno „Dictionarium trium linguarum“ pirmasis leidimas.
Žodynas trikalbis – lietuvių – lenkų – lotynų kalbomis.
Iki XIX amžiaus tai buvo vienintelis žodynas, turėjęs įtakos tolesnei lietuvių leksikografijai.
Danielius Kleinas (1609–1666)
Lietuvių raštijos kūrėjas, evangelikų liuteronų kunigas.
Svarbiausias darbas – pirmoji lietuvių kalbos gramatika „Grammatica Litvanica“ (1653 m.), parašyta lotynų kalba. Čia pirmą kartą pavartota raidė „ė“.
Gramatikoje pirmą kartą sistemiškai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos pastovesnės bendrinės kalbos normos, paremtos vakarų aukštaičių tarme.
Gramatika turėjo didelę įtaką lietuvių kalbotyros raidai.
Kazimieras Būga (1879–1924)
Žymiausias lietuvių kalbos tyrėjas, dirbęs daugelyje sričių, ryškiausi nuopelnai leksikologijai ir leksikografijai.
Rengė „Lietuvių kalbos žodyną“, jame aiškino žodžių reikšmes, jų vartojimą, kilmę, istoriją.
„Lietuvių kalbos žodynas“
Pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika.
Vienintelis tokio tipo žodynas indoeuropiečių leksikografijoje ir didžiausias lietuvių kalbos žodynas: apima 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 mln. žodžių, apie 236 000 leksikografinių straipsnių.
Knygoje „Lietuviškos kalbos gramatika“ apibūdino bendrinės kalbos ir tarmių santykį, įtvirtino pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmę kaip bendrinės kalbos pagrindą.
„Lietuviškos kalbos gramatikoje“ esanti abėcėlė sutampa su šiandienine.
Pasiūlė naujų, šiuolaikinėje kalboje vartojamų žodžių (ateitis, atvirukas, degtukas, deguonis, įtaka, pažanga, pieštukas, pirmadienis, vienaskaita ir kiti).
Juozas Balčikonis (1885–1969)
Labiausiai nusipelnė lietuvių leksikografijai.
Tęsė K. Būgos darbą ir pildė „Lietuvių kalbos žodyną“.
Buvo vienas iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ redaktorių ir kūrėjų.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“
Norminamasis lietuvių kalbos leidinys.
Žodyne atspindimos visos bendrinės kalbos vartojimo sritys, visos vartojamosios jos atmainos, pateikiama vartotojams būtina informacija apie teikiamų, norminių žodžių rašybą, kirčiavimą, kaitymą, paaiškintos būdingos žodžių reikšmės, vartosenos pavyzdžiais parodytas žodžių junglumas, įdėtas nemažas pluoštas vaizdingų pasakymų, frazeologizmų, taip pat sudėtinių įvairių sričių terminų.