Esė žanras priskiriamas publicistikai. Tai nedidelės apimties prozos kūrinys (rašinys, straipsnis), kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno ir kitomis temomis, kritiškai žvelgia į dabartį.
Dažniausiai esė rašomos įpinant meno, filosofijos, psichologijos, socialinio gyvenimo faktus ir nuomones.
Esė neturi visuotinai pripažinto apibrėžimo ir vienos klasifikacijos.
Esė būdingas žanrų ribų nepaisymas, žanrų susipynimas.
Esė žanrui būtinas subjektyvus vertinimas, individuali patirtis, išsakomi jausmai, emocijos. Nevengiama ironizuoti, būdingas laisvas stilius ir struktūra, paslėptas dialogas su skaitytoju.
Pagal temos nagrinėjimo pobūdį ir kalbėjimo intonacijas esė užima tarpinę padėtį tarp mokslinio straipsnio (jame pateikiami mokslinių tyrimų rezultatai ar ankstesnių rezultatų analizė) ir lyrinės prozos (jai būdingas subjektyvesnis pasakojimas, gilinimasis į žmogaus vidinius išgyvenimus psichologinę būseną).
Esė neapsiriboja vienu ar keliais siaurais, tam tikros srities klausimais – vienoje esė gali būti užgriebta itin daug ir plataus konteksto, aktualijų.