Tam tikrą personažą vaidinantis aktorius.

Drama – viena iš trijų literatūros rūšių. Draminiuose kūriniuose vaizduojami įvykiai ar reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus), jie skirti vaidinti.

Dramos struktūros pagrindas – personažų poelgiais ir kalbomis vaizduojamas veiksmas. Jį sudaro idėjiniai, politiniai, etiniai, psichologiniai ir kitokie konfliktai, kurie sukrečia žmogaus vidinį pasaulį, sukelia skausmingų išgyvenimų ir pakeičia jo likimą, padėtį ar pagrindines vertybines nuostatas.

remarka

Dramos kalba

Dramos kalbos sudėtinė dalis yra remarka. Jos keleriopos:

  • būtinoji (tarnybinė), be kurios sunku suprasti dramos tekstą;
  • literatūrinė – platesnis pasakojimas ar aprašymas, konkretinantis veiksmo aplinką ir personažus;
  • teatrinė, nurodanti scenovaizdžio įrangą, šviesas, garsus, muziką, aktoriaus vaidybos stilių.

Dramos kalbos sudėtinė dalis yra remarka. Jos keleriopos:

  • būtinoji (tarnybinė), be kurios sunku suprasti dramos tekstą;
  • literatūrinė – platesnis pasakojimas ar aprašymas, konkretinantis veiksmo aplinką ir personažus;
  • teatrinė, nurodanti scenovaizdžio įrangą, šviesas, garsus, muziką, aktoriaus vaidybos stilių.
draminis veiksmas

Draminis veiksmas

Draminis veiksmas reiškiamas dialogais ir monologais. Dramos dialogas sukuria realybės efektą ir paverčia skaitytoją (ar žiūrovą) veiksmo stebėtoju bei liudininku.

Draminis veiksmas reiškiamas dialogais ir monologais. Dramos dialogas sukuria realybės efektą ir paverčia skaitytoją (ar žiūrovą) veiksmo stebėtoju bei liudininku.