Saulės dievas Helijas, norėdamas įrodyti sūnui Faetonui tėvystę, prisiekia Stikso vandenimis įvykdyti vieną jaunuolio norą. Faetonas užsigeidžia pasivažinėti spindulingu tėvo vežimu. Helijas išsigąsta, nes tai labai pavojinga, tačiau duoto žodžio atšaukti negali. Priesaika Stikso vandenimis – pati tvirčiausia. Sulaužęs šią priesaiką dievas privalo metus gulėti nejudėdamas, devynerius metus – gyventi toli nuo Olimpo, dievų buveinės, ir tik dešimtaisiais metais gali grįžti į dievų būrį. Bijodamas sulaužyti priesaiką, Helijas yra priverstas duoti Faetonui savo vežimą. Deja, Faetonas nesuvaldo žirgų – vežimas tai krito žemyn, tai kilo aukštyn, uždegdamas dangų bei žemę. Bijodamas, kad nesudegtų visata, Dzeusas žaibu nutrenkė Faetoną – šis įkrito į Eridano upę. Liūdėdamos brolio, Faetono seserys Heliadės pavirto medžiais, o jų ašaros – gintarais.

Peterio Paulo Rubenso paveikslas "Faetono kritimas", 1604-1605 m.
Faetono kritimas, Peteris Paulas Rubensas 1604-1605 m.

Skrydžio motyvas

Tiek Ikaro, tiek Faetono žūtys susijusios su skrydžiu. Abu jaunuoliai nesilaiko vidurio taisyklės, t. y. nesielgia saikingai. Abu jauni žmonės neklauso tėvų patarimų. Tiek Ikaro, tiek Faetono užmojai susiję su jaunatvišku maksimalizmu.

Tiek Ikaro, tiek Faetono žūtys susijusios su skrydžiu. Abu jaunuoliai nesilaiko vidurio taisyklės, t. y. nesielgia saikingai. Abu jauni žmonės neklauso tėvų patarimų. Tiek Ikaro, tiek Faetono užmojai susiję su jaunatvišku maksimalizmu.

Kolektyvinė pasąmonė

Abu mitai atspindi tą pačią archetipinę situaciją, t. y. senovės vaizdinį, susiformavusį kolektyvinėje pasąmonėje, – kartų̃ konfliktą, nesusikalbėjimą, tėvų ir vaikų nesupratimą. „Kolektyvinė pasąmonė“ – XX a. pr. sugalvota Šveicarijos psichiatro Karlo Jungo psichologijos sąvoka, reiškianti žmogaus paveldimų nesuvoktų universalių psichinių struktūrų ir mechanizmų, taip pat instinktų, impulsų, vaizdų, archetipų, simbolių visumą. Kolektyvinė pasąmonė perduodama iš kartos į kartą kaip psichinės būties vienumo pagrindas, kuriame užfiksuota visa psichinė žmonijos patirtis.

Abu mitai atspindi tą pačią archetipinę situaciją, t. y. senovės vaizdinį, susiformavusį kolektyvinėje pasąmonėje, – kartų̃ konfliktą, nesusikalbėjimą, tėvų ir vaikų nesupratimą. „Kolektyvinė pasąmonė“ – XX a. pr. sugalvota Šveicarijos psichiatro Karlo Jungo psichologijos sąvoka, reiškianti žmogaus paveldimų nesuvoktų universalių psichinių struktūrų ir mechanizmų, taip pat instinktų, impulsų, vaizdų, archetipų, simbolių visumą. Kolektyvinė pasąmonė perduodama iš kartos į kartą kaip psichinės būties vienumo pagrindas, kuriame užfiksuota visa psichinė žmonijos patirtis.

Paveikslas, kuriame pavaizduotas Mikalojus Radvila Rudasis.

Mikalojus Radvila Rudasis

  • Renesanso epochos LDK poeto Jono Radvano panegirinėje poemoje „Radviliada“ žynys Mūsajas pagrindiniam herojui Radvilai Rudajam, būsimam karo vadui, dabar dar berniukui, pataria: „Venk Faetonto dalios, o žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!“ Faetono kelias – išpuikėlio, apakinto savo didybės, likimas. Tai kelias, vedantis politiką į pražūtį, į grėsmę aplinkai (šiuo atveju – LDK).
  • Graikų mitologijos vardas Faetonas įsitvirtino Europos kultūroje: šis vardas reiškia ir senovišką prabangią karietą – fajetoną, ir lengvojo automobilio kėbulą su nuimamu viršumi – fajetoną, ir paukščių rūšį (fajetoniniai – irklakojinių paukščių būrio šeima).