Žodžio pradžioje einantis afiksas. Jis gali būti prieš šaknį (pvz., at‑sãko, su‑grįžta), prieš kitą priešdėlį (ne‑pa‑mã‑tė) arba prieš sangrąžos formantą (pa‑si‑mã‑tė). Lietuvių kalboje priešdėlis yra žodžių darybos priemonė, teikianti tam tikras leksines reikšmes ar jų atspalvius.
Žodžio pagrindinė morfema be jokių afiksų. Šaknis yra leksinės žodžio reikšmės branduolys. Dažniausiai prie šaknies jungiami žodžių darybos ar kaitybos afiksai – priesagos, priešdėliai, galūnės (pvz. min‑ė‑ti, pa‑min‑kl‑as, į‑min‑ti, at‑min‑si‑me) arba kitos šaknys (dūriniuose, pvz., daug‑maž, did‑gal‑vis, pa‑min‑kl‑o‑saug‑a).
Po žodžio šaknies einantis afiksas. Kartais po šaknies gali būti dvi ar daugiau priesagų. Skiriamos žodžių darybos ir kaitybos priesagos. Su žodžių darybos priesagomis daromi nauji žodžiai (pvz., dárbas – darb‑inis), su kaitybos priesagomis – to paties žodžio morfologinės formos (pvz., dirb‑ti, dirba‑nt, dirb‑us).
Afiksas, einantis po žodžio šaknies arba po šaknies ir priesagos. Skiriama darybos ir kaitybos galūnės. Su darybos galūnėmis daromi nauji žodžiai (greit-as: greit-is su darybos galūne -is, riẽk‑ti: riek-ė su darybos galūne -ė), su kaitybos galūnėmis – to paties žodžio gramatinės formos (bėg-u, bėg-i).
Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n, r, s, š, v, ž, (z): sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas, sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė.
Priešdėlis san- rašomas prieš d, t, g, k ir kartais č: sandėlis, santaika, sangrąža, sankaba.
Priešdėlis sam- rašomas prieš b, p: sambūris, samprotauti.
Priešdėlis į- rašomas prieš visas balses ir priebalses: įaugti, įeiti, įbėgti, įdukra, įvadas, įžanga.
Su priešdėliu api- rašomi:
Su priešdėliu apy- rašomi:
Priešdėlis
Priešdėlio ir šaknies sandūroje paprastai tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai, pvz.: paakys, paąžuolis, pailgas, priimti, prieauglis, proanūkiai, sąauga.
Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai, nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis, pvz.: apdėjo, apgaulė; atgauti, atbusti; perregimas, perrinkti; išbėgo, išdidus, išsiblaškęs, išspaudos, iššlavos, išzvimbė.
Priešdėlio ir šaknies sandūroje paprastai tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai, pvz.: paakys, paąžuolis, pailgas, priimti, prieauglis, proanūkiai, sąauga.
Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai, nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis, pvz.: apdėjo, apgaulė; atgauti, atbusti; perregimas, perrinkti; išbėgo, išdidus, išsiblaškęs, išspaudos, iššlavos, išzvimbė.
Balsė e įsidėmėtina šiose priesagose:
-eklis, -eklė: mušeklis, žarsteklis, gelteklė; -elis, -elė: namelis, ratelis;
-enas, -ena: velenas, stipena;
-eri: penkeri, keleri;
-esys: čiulbesys, ilgesys, liūdesys;
-esnis, -ė: baltesnis, -ė, didesnis, -ė;
-estis: gailestis, mokestis, rūpestis;
-etas, -eta: dvejetas, verpetas; elgeta, kupeta;
-sena: būsena, rašysena.
Su ė įsidėmėtinos šios priesagos:
-ėlis, -ėlė: dobilėlis, lelijėlė, pagalvėlė; -ėsis: džiūvėsis, griuvėsiai, pelėsis, puvėsiai.
Mažybinės priesagos -ėlis, -ėlė dedamos prie daugiaskiemenių daiktavardžių (bijūnėlis: bijūnas, pusmergėlė: pusmergė), o -elis, -elė – prie dviskiemenių (namelis: namas, mergelė: merga)
„-ia“ (po j – a) rašoma šiose priesagose:
-iausias, -a, -iausiai: aukščiausias, -a, naujausias, -a; aukščiausiai, naujausiai;
-iava, -liava: baudžiava, ganiava.
Su y rašomos šios dažniau vartojamos priesagos:
-yba: skyryba, vaidyba;
-ybė: daugybė, grožybė;
-yklas, -ykla: vystyklas; čiuožykla, mokykla; -yklė: taupyklė, rodyklė;
Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių bendraties, turinčios priesagą -yti, paprastai išlaiko priesagą y: mokytojas, liudytojas, laistytuvas, varžytynės, mąstysena.
Balse i prasideda šios dažnesnės priesagos:
-iklis: jungiklis, saugiklis, skaitiklis, variklis; jauniklis;
-ingas: laimingas, darbingas.
-imas ar -ymas.
Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių, kurių bendratyje yra priesaga -yti, o esamojo laiko 3 asmens galūnė -o, turi priesagą -ymas, pvz.: skaitymas (skaityti, skaito), valgymas (valgyti, valgo). Kiti veiksmažodiniai daiktavardžiai turi priesagą -imas (jei bendratyje nėra priesagos -y- arba esamojo laiko 3 asmens galūnė kitokia), pvz.: bėgimas, gadinimas, liudijimas (liudyti, liudija).
Įsidėmėtinos šios priesagos su ū ir u:
-uklas: stebuklas;
-umas, -uma: tankumas, trūkumas; lyguma, žemuma;
-utinis, -ė: galutinis, -ė, paskutinis, -ė; viršutinis, -ė;
-tuvas, -tuvė: durtuvas, šautuvas; brauktuvė, kartuvės.
Veiksmažodiniuose galūninės darybos daiktavardžiuose kartais pailgėja šaknies balsiai: veiksmažodžių šaknyse rašomi balsiai i, u, e, o daiktavardžių – y, ū, ė (nutikti – nuotykis, pasukti – posūkis, nutekėti – nuotėkis).
Šaknies balsis pailgėja kai kuriuose būdvardiniuose galūninės darybos daiktavardžiuose (geras – gėris, piktas – pyktis).
Sudurtiniai žodžiai, kurių pirmuoju dėmeniu eina vienaskaitos galininko ar daugiskaitos kilmininko forma, rašomi su tų linksnių nosinėmis raidėmis.
Sudurtiniuose žodžiuose susiliejus dviejų šaknų priebalsiams rašomos abi raidės (švarraštis – švarus raštas).
Sudurtiniuose žodžiuose rašomos pirmojo kamieno galo ir antrosios šaknies pradžios balsės (ilgaausis).