Antanas Škėma (1910–1961) – katastrofistinio modernizmo įtakų bene labiausiai paveiktas lietuvių teatralas, prozininkas ir dramaturgas.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, Vokietijoje dalyvavo pabėgėlių stovyklų menininkų susibūrimuose.
Buvo aktyvus lietuvių kultūrinio ir teatrinio gyvenimo dalyvis. Amerikoje pasirodė novelių rinkiniai „Šventoji Inga“ (1952), Čelesta (1960), romanas „Balta drobulė“ (1958).
Antano Škėmos kūryboje iškylantis pasaulis – nervingo, psichologiškai suluošinto, prieš veidmainišką miesčionių etiką ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos laukas. Jo knygos dažnai sukeldavo skandalą.
Svarbiausias Škėmos veikalas, atskleidęs beprotišką „persodinto augalo“ būklę, romanas „Balta drobulė“, parašytas 1952–1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, o jam pasirodžius 1958-aisiais, daugelio skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi.
Giedrė Kazlauskaitė
Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980) – poetė, prozininkė, eseistė.
Kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė.
Gintaras Grajauskas – poetas, prozininkas, dramaturgas, Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas.
Eilėraščiuose puikiai naudojamasi anekdotams būdinga poetika: trumpas, taiklus, šmaikštus, ironiškas žodis, tam tikras šnekamosios kalbos lankstumas.
Rašytojo dramos išsiskiria gebėjimu atskleisti aktualiausias žmogaus problemas aktualiausiomis priemonėmis: jų kalba buitiška, kasdienė, tačiau joje gyva šiandienos žmogaus ir jo gyvensenos pajauta.
Savo stiliumi dramaturgas artėja ir prie postmodernizmui būdingų ypatybių, kurios šiandien sparčiai keičia ir patį teatrą.
