Tuo laikotarpiu iškilo žymiausi senovės graikų tragikai Aischilas, Sofoklis ir Euripidas.

Aischilas.

Aischilas

Aischilo tragedijoje dar veikė dievai ir titanai.

Aischilo tragedijoje dar veikė dievai ir titanai.

Sofoklis.

Sofoklis

  • Sofoklis antikinę tragediją reformavo – sumažino choro svarbą, sukūrė daugiau veikėjų, scenografijos elementų, veiksmą perkėlė į žmonių pasaulį.
  • „Antigonė“ – pagrindinė veikėja Antigonė – mergina, kuri gina pamatines vertybes, neišsižada savo įsitikinimų ir drąsiai stoja į akistatą su Tėbų valdovu Kreontu.
  • Svarbus kalokagatijos (gr. kalokagathia < kalos kai agathos – gražus ir geras) principas.
  • Svarbios teisingumo, tikėjimo, žmonių galimybių temos, socialinės problemos.
  • Remiamasi mitu.
  • Sofoklis antikinę tragediją reformavo – sumažino choro svarbą, sukūrė daugiau veikėjų, scenografijos elementų, veiksmą perkėlė į žmonių pasaulį.
  • „Antigonė“ – pagrindinė veikėja Antigonė – mergina, kuri gina pamatines vertybes, neišsižada savo įsitikinimų ir drąsiai stoja į akistatą su Tėbų valdovu Kreontu.
  • Svarbus kalokagatijos (gr. kalokagathia < kalos kai agathos – gražus ir geras) principas.
  • Svarbios teisingumo, tikėjimo, žmonių galimybių temos, socialinės problemos.
  • Remiamasi mitu.
Euripidas.

Euripidas

Euripidas tragediją papildė stiprios moters, ištikimo tarno paveikslais, panaudojo ironijos elementų.

Euripidas tragediją papildė stiprios moters, ištikimo tarno paveikslais, panaudojo ironijos elementų.

Tragedija kilo iš senovės graikų agrarinio ritualo, per kurį būdavo aukojamas baltas ožys, satyrų kaukių choras giedodavo odę dievui Dionisui. Iš ritualo ir dainuojamojo pasakojimo susiklostė vaidinimas, kuriame pradėta remtis mitų, vėliau – istorijos siužetais. Tragedijos žanras susiklostė senovės Graikijoje V a. prieš Kristų, kai visuomenė išgyveno krizę ir vertybių kaitą, iro gimininė santvarka ir formavosi valstybė.

Tragedija

Svarbiausios klasikinės tragedijos dalys

  • prologas (dažniausiai sudaro monologas ir dialogas);
  • parodas (įžanginė choro daina);
  • epeisodijai (veikėjų pokalbiai);
  • stasimai (choro giesmės, kurios įsiterpia į veikėjų pokalbį ar jį nutraukia) ir egzodas (choro išėjimas, baigiamoji tragedijos dalis).
  • prologas (dažniausiai sudaro monologas ir dialogas);
  • parodas (įžanginė choro daina);
  • epeisodijai (veikėjų pokalbiai);
  • stasimai (choro giesmės, kurios įsiterpia į veikėjų pokalbį ar jį nutraukia) ir egzodas (choro išėjimas, baigiamoji tragedijos dalis).