Baròkas (it. barocco – keistas, įmantrus, puošnus) – XVI a. pabaigos–XVIII a. pirmosios pusės epocha Europoje.

Triumfas Baccho ir Ariadnės“ (dalis „Dievų meilės“ ciklo); autorius Annibale Carracci; apie 1597–1600 m.

Būdingiausi baroko epochos literatūros ir meno stiliaus bruožai:

 

Baroko menui būdinga:

  • dinamiškumas,
  • dramatizmas,
  • polinkis į patetiką,
  • tapybinių efektų, didybės, įmantrių formų paieška,
  • kontrastų, antitezių pomėgis.

 

 

 

 

 

Baroko menui būdinga:

  • dinamiškumas,
  • dramatizmas,
  • polinkis į patetiką,
  • tapybinių efektų, didybės, įmantrių formų paieška,
  • kontrastų, antitezių pomėgis.

 

 

 

 

 

 

 

Barokas su savo grožio kriterijais yra Renesanso priešingybė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Barokas su savo grožio kriterijais yra Renesanso priešingybė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Šalia baroko stiliaus plėtojosi kitos stilistinės, žanrinės ir teminės kryptys:

  • manierizmas (dailės ir architektūros kryptis, susidariusi po Renesanso, kuriai būdingas įmantrumas, raiškumas, abstraktus puošnumas),
  • rokokas (dailės ir architektūros stilius, kuris susiformavo kaip tam tikras baroko tęsinys Liudviko XV (1715–1774) valdymo metais),
  • klasicizmas.

Šalia baroko stiliaus plėtojosi kitos stilistinės, žanrinės ir teminės kryptys:

  • manierizmas (dailės ir architektūros kryptis, susidariusi po Renesanso, kuriai būdingas įmantrumas, raiškumas, abstraktus puošnumas),
  • rokokas (dailės ir architektūros stilius, kuris susiformavo kaip tam tikras baroko tęsinys Liudviko XV (1715–1774) valdymo metais),
  • klasicizmas.

 

 

Meno istorijoje ir literatūros moksle baroko terminą XX a. įteisino Šveicarijos mokslininkas Heinrichas Velflinas.

 

 

 

 

 

 

 

 

Meno istorijoje ir literatūros moksle baroko terminą XX a. įteisino Šveicarijos mokslininkas Heinrichas Velflinas.