Renesánsas, arba Atgimimas, – Europos kultūros istorijos epocha, žymi perėjimą nuo Vidurinių amžių prie Naujųjų amžių kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių – XV–XVI a.
Sandro Botičelio paveikslas „Veneros gimimas“
Renesanso epochoje įvyko svarbių pokyčių įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Juos daugiausia lėmė miestų plėtra, nuo XII a. pastebima visoje Europoje.
Didėjantys gamybos, prekybos, jūreivystės, statybos, karybos poreikiai lėmė ir mokslo plėtrą. Pasiekta itin reikšmingų astronomijos, geografijos, anatomijos ir kitų sričių laimėjimų.
Garsiausi šio laikotarpio išradėjai ir atradėjai, mokslininkai ir menininkai
Kristupas Kolumbas
Fernandas Magelanas
Vaskas da Gama
Mikalojus Kopernikas
Leonardas da Vinčis
M. Liuterio ir reformacijos veikėjų gyvenimas (spalvota litografija, 1874)
Renesanso epochoje sustiprėjo pasaulietinės ir religinės valdžios kova. Bažnytinės hierarchijos viršūnių politinės intrigos ir korupcija silpnino religinę valdžią ir popiežiaus autoritetą, mažino Bažnyčios įtaką kultūriniam ir dvasiniam visuomenės gyvenimui, buvo viena reformacijos priežasčių. Italijos miestuose brendo naujoviška pasaulietiška kultūra, kuriai lemiamą reikšmę turėjo humanizmas, akcentavęs humanitarinių studijų – studio humanitatis – svarbą.
Antikos pavyzdžiu buvo kuriamos naujo tipo mokyklos, kuriose buvo studijuota gramatika, retorika, poezija, lotynų, graikų, hebrajų kalbos. Humanistų idealas buvo antikinis civilizuotas gyvenimo būdas, kuris jiems atrodė neįmanomas be senovės graikų kultūros pažinimo. Pasikeitė požiūris į žmogų ir auklėjimą – imtas propaguoti individualus mąstymas, laisvas apsisprendimas, asmeninė atsakomybė, aukštinta žmogaus vertė ir orumas.